Adomas Palekas yra muzikantas bei muzikos instrumentų dizaineris, garso menininkas ir inžinierius. Nuo 2011 m. jis dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose, šiuo metu dirba su elektroninės muzikos duetu „Fryzbye“, džiazo ir elektronikos grupe „Avis Rara“, taip pat solo projektu „Some Plastic“.

Kaip muzikos instrumentų dizaineris, garso menininkas ir kompozitorius Adomas dirbo su menininke Goda Palekaitė performansui „Bakunin“ (Pelkių pavilijonas, Lietuvos pavilijonas Venecijos meno bienalėje / Laboratorio artistico pietra, Turine / Sirenos festivalyje Vilniuje, 2018) ir „How to infuriate a historian“ (Hacktiris, Briuselyje, 2019). Adomas Palekas turi molekulinės biologijos bakalauro laipsnį.

Salt yra tarpdisciplininis modulinio sintezatoriaus performansas, tyrinėjantis druskas ir jonus, kaip subtilių kompleksinių sistemų manipuliacijų reikšmes. Pasirodymo metu garsai yra kontroliuojami vandens indais pripildytais distiliuoto vandens, kurio besikeičiantis sūrumas įtakoja muzikos garsus. Drukos lygis vandenyje yra įtakojamas viso pasirodymo metu, pripildant vandens talpas įvairiomis druskomis ar objektais.
Performansas bando pažvelgti į druską kompleksiškai, į kaip vieną labiausiai žinomų natūralių cheminių elementųegzsistuojančių žemėje, itin svarbų visiems gyviems organizmams. Kokios gali būti žmogaus ir druskos interakcijos, įtakojančios mūsų judesius, ego, tai kaip matome ar jaučiame? Ar galima jose atrasti naujų reikšmių?

„Kerpių gramatika“

Kerpės yra aplinkos jutikliai, o jų hiper-artikuliuoti paviršiai formuoja tarpusavio santykius su kitais. Netaisyklingos, decentruotos, atsitiktinės, kreivos, mažos, nepatogios – tai kultūrinės asociacijos, dėl kurių šie maži padarai neįvertinami. Mane žavi jų polimorfinių augimo formų ir paviršių įvairovė, tačiau ypač įdomu yra tai, kad jų įprasti ir daugiasensoriniai elgesio modeliai gali padėti suprasti aplinkos suvokimo būdus ir padėti harmonizuoti trūkstamą mūsų ir mūsų aplinkos intymumą. Kerpės sudaro mano dizaino abėcėlę, o tyrinėdami jų jungimosi meną kartu sukursime ir pristatysime naują vegetatyvinio proto gramatiką.

Aistė Ambrazevičiūtė yra lietuvių architektė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Vienoje bei Budapešte. Ji yra baigusi architektūros magistro studijas Vienos dailės akademijoje, o jos magistrinis darbas buvo apdovanotas pagrindiniu ‘Unbuilt Visions 2016’ prizu, bei paminėtas ‘ISarch 2016’ architektūros apdovanojimuose. Menininkė daug dėmesio skiria architektūrai ir kintančiam jos apibrėžimui. Ji tarpdiscipliniškai žvelgia į šią discipliną ir nebijo eksperimentuoti, praplečiant architektūros supratimo ribas. Savo darbuose Aistė apjungia architektūrą, skulptūrą, skaitmeninį meną, biologiją ir technologijas. Planuojama pristatyti menininkės kūrinius Scripting Barks, Mycoforms ir Forest Tectonics.

Eva Sjuve yra medijų menininkė, kompozitorė ir meno istorikė. Jos naujausia performansų serija Metopia tyrinėja aplinkos garsus naudojant įvairias technologijas. Menininkės kūriniai buvo pristatyti parodose Kiasme, Helsinkyje; Performa Bienalėje Niujorke; Čikados šiuolaikinio meno muziejuje. Jos plėtoti tyrimai buvo pristatyti tokiose konferencijose kaip Live Interfaces 2012, Arts in the Environment, Helsinkyje 2017; Open Fields, Rygoje 2016, 2017, 2019 ir kitose.

Pleurotus Metopia yra performansas atliekamas kartu su grybų orkestru. Tai meninis tyrimas, kaip skirtingas rūšis jungia nematomi saitai ir sistemos, kurios sukuria garsines ir (ne)kūniškas patirtis. Metopia sudaro serija vilkimų objektų, kurie padeda tyrinėti nežmogiškąsias patirtis. Prieš tai projektas nagrinėjo neapčiuopiamas materijas, tokias kaip oro tarša, elektromagentinė propaganda, aplinkosauga. Pleurotus Metopia garso pasirodyme naudojamos technologijos leidžia grybui Pleurotus Orchestra įgauti balsą, girdimą ir suprantamą žmogaus ausiai.

Heta Bilaletdin yra Helsinkyje gyvenanti menininkė, dirbanti su garsu, video, eksperimentine muzika, instaliacijomis ir tekstais. Ji kolekciuonuoja apleistus objektus ir daiktus, šiukšles ir aplinkos garso įrašus, domisi naujų alternatyvių erdvių kūrimu bei mikrokosmoso, aplinkos ir sodų reikšmėmis. Savo kūryboje nagrinėja kasdienybėje sutinkamus dualizmus, tokius kaip mintis ir kūnas, žmogus ir gamta, mes ir jie, aš ir tu. Pasikartojimai ir rituališkumas yra labai svarbus elementai jos darbuose. Šiuo metu Heta studijuoja magistratūrą Helsinkio dailės akamedijoje, Laiko ir erdvės fakultete.

Heta Bilaletdin kūrinys SYNX yra eksperimentinis esė filmas ir instaliacija, susidėdanti iš judančių vaizdinių, garso ir magiškų objektų. Per neuromokslą, animaciją, šokį, veidrodžių ir povandeninius kadrus kūrinys tyrinėja pasamoningą sinchronizaciją, fenomeną pastebimą paukščiuose, žuvyse, vabaluose ir žinduoliuose, įskaitant ir žmones. Prisilietimas, akių kontaktas ar spontaniškas judesys su kitais gali tapti nervų sistemos sinchronizacija, kai smegenų bangos ima ir supanašėja. Pulsui ir odos jautrumui pasiekus panašų lygį, susivienodina akies mirksniai ir atsiranda empatija bei artumas vienas su kitu.

„Lymmphe“ yra daugiadisciplininis menininkių duetas, kurį sudaro Sofia Bordin ir Rūta Vebraitė. Kūrėjos neseniai baigė animacijos ir iliustracijos studijas UAL (Londonas). Sofia ir Rūta lavina eksperimentinį požiūrį, susijusį su tokiomis naujosiomis medijomis kaip kompiuterio kuriamas menas, augmentuota realybė (AR), virtuali realybė (VR) ir kt. Kūrėjų tyrimus įtakoja dabarties diskusijos, kuriose kvestionuojamas ir analizuojama antropocenas, besikeičianti ekologija ir santykiai tarp žmogaus ir ne-žmogaus. Taip pat menininkių praktikoje tiriami nauji organinių ir dirbtinių dimensijų permąstymo keliai meno ir technologijų sankirtoje.

Susipainioję rinkiniai (DUOMENŲ BAZĖ)
Nešiojamąjį kompiuterį apgyvendina grybai, organinės medžiagos ir pikselių formos kūnai. Jų struktūros yra suskaidytos, o kraujagyslės sujungtos viena su kita. Nešiojamas kompiuteris yra jų namai, jie juda ir sukasi ratu aplink jo ekraną. Kiekvienas atidarytas langas, skirtukas ir piktograma gimsta ir auga šioje skaitmeninėje ekosistemoje, kvėpuodami ir įsisavindami naujas daleles. Žmonės gali stebėti, kaip šis pasaulis gyvena ir auga, jų akys gali sekti nuolat besikeičiančius šių virtualių hibridų modelius. Bet ar ši sąveika visgi turi įvykti? Ar lankytojai žmonės gali dalyvauti šioje transmisijoje?

Marija yra iš Lietuvos kilusi menininkė, eksperimentuojanti su vizualinėmis medijomis, analogine fotografija, tekstu, vaizdo, dalyvavimo, tinklo ir interneto menu. Ji turi programinės įrangos inžinerijos magistro laipsnį ir neseniai baigė Vilniaus Dailes akademiją (magistro studijas, fotografijos ir medijos menus), todėl bando sujungti dvi skirtingas sritis - programavimą bei technologijas su vaizdu ir medijų menu.

Marija "Ūmėdei" pristato savo kūrinį "Stebuklingas sutapimas". Tai programa, kurioje programavimo kodas nurodo, kada ir kur bus atliekamas stebuklingas sutapimas. Ta pati kodo eilutė yra matoma ir pasiekiama visiems performanso dalyviams. Terminalo ekranas nurodo kur ir kada eiti. Sekite instrukcijas. "Stebuklingasis sutapimas" sukurtas taip, kad atsitiktine tvarka pasakytų ar sutapimas įvyks, ar ne. Jei atsakymas bus teigiamas, programa jums suteiks 30 minučių laiko ėjimui ir 10 minučių veikimui bei nurodymų vykdymui. Tai eksperimentas su laiku, technologijomis, magija, įvykiais ir aplinkiniais žmonėmis. Sekimas kodu ir atsidūrimas stebuklingoje akimirkoje - tai būdas pabėgti nuo rutinos, būdas tikėti, kad žiniasklaida gali būti maišoma su kodu.

Lauryno Jukonio projektas NULIS:S:S:S gyvuoja nuo 2014 metų, nors pats autorius Lietuvos tamsiosios elektronikos scenoje su post-industriniu projektu Girnų Giesmės pasirodė dar 1995-aisiais. NULIS:S:S:S yra tarsi Girnų giesmių albumo garsyno ir idėjų tąsa. Projekto skambesys orientuojamas į aštrių garsų ritminius konstruktus, supintus su elektroninių ar elektroakustinių įrenginių garsais. Gyvuose pasirodymuose garsas generuojamas ir vystomas realiu laiku, su gaivališkumu, stengiantis rėžti netikėtūs pjūvius per klausytojo sąmonę.

Krytis yra žlugimo studija. 360 lapsnių video siūlo kurti naujus pasakojimus iš animistinės minties atgimimo. Sudarytas iš devynių „kolapsologijos“ scenų, sukurtų iš internetinių vaizdų, šis meno kūrinys aiškinasi galimybes atsisakyti žmonių įprastų gamtos išnaudojimo ir rūšių klasifikavimo praktikų, ieškant ekofeministinių rakursų. Projektas remiasi utopinių ir feministinių nuojautų galia ir idėja apeiti kolektyvinę internetinę vaizduotę, siekiant vystyti naujas utopijas ir kurti tvarias vaizduotes.

Kūrinio sukūrimą parėmė Casa de Velázquez | „Hangar.org“ Institut Français Barselonoje.

Sandrine Deumier yra pliuridisciplininė menininkė, dirbanti performanso, poezijos ir videomeno srityje, kurios kūryba tiria post-futuristines temas per su skaitmeninėmis vaizduotėmis susijusių estetinių formų kūrimą. Įgijusi dvigubą filosofinį ir meninį išsilavinimą, ji išvystė daugialypį poetinį stilių, orientuotą į technologinių pokyčių klausimus ir naujomis technologijomis sukurtos poezijos vietą. Naudodama žodį kaip vaizdą ir vaizdą kaip žodžio vektorių, ji taip pat dirba vaizdo ir garso poezijos sandūroje, laikydama juos jautriais prietaisais, išreiškiančiais nesąmoningos medžiagos formą. Rašymo procesas ir mobilioji vaizdo medžiaga veikia kaip pagrindinės refliukso reikšmės, kurios nurodo į jos instaliacijas ir audiovizualinius pasirodymus bendradarbiaujant su kompozitoriais. Jos kūryba buvo rodoma tarptautiniuose festivaliuose ir parodose. Deumier yra įgijusi filosofijos magistro laipsnį Tulūzos II universitete, Prancūzijoje (2000); ir DNAP Nacionaliniame dailės institute, Tarbes, Prancūzijoje (2004).

Puslapis: http://sandrinedeumier.com

Saulius Leonavičius (Vegan on Acid) yra tarpdisciplininis menininkas, kuriantis performansus, instaliacijas ir objektus. Jo interesai yra ribinės suvokimo būsenos, perėjimo ritualai, susiję tradicinės ir mokslo žinios. Jo sveikatos, psichosomatinių galių pažinimo ir aktyvavimo temos yra susijusios su kūno ištverme, disciplina. Kūrėjui svarbus susidūrimo, konflikto, intervencijos, meno lauko peržengimo aspektas. Leonavičius neseniai įgijo menų daktaro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje ir gyvena Lietuvoje.

„Vîdȗno valgîkla“ yra laikinos dietos saistomos bendruomenės atvejis. Ja siekiama permąstyti, atnaujinti ir suaktyvinti Vydūno siūlomą dietą. Performansas paremtas meniniu tyrimu, kuris jungia dietą, performatyvumą, estetinę patirtį ir gyvenimo būdą. Pasinaudojant simpoziumo situacija bus įkurta uždara, laikina bendruomenė. Joje Vydūno gyvenimo būdo modelis bus vertinamas ne kaip romantiškas, idealizuotas, bet futuristinis, utopinis ir kritiškas vartotojiškumo mašinoms. Vydūno idėjas galima interpretuoti ne tik XX amžiaus pradžios tautinio išsivadavimo kontekste, o vertinti kitaip, žiūrint iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos. Tokiu būdu Vydūno ateities žmogaus vizija būtų praktinė programa, kurią galima iš naujo interpretuoti, dekonstruoti ir sugalvoti naują jos versiją. Šis laikinas bendruomenės ratas tarnaus kaip retro-futuristinis manifestas, peržengiantis dabarties normatyvumą, kaip bandymas suaktyvinti permainas kasdieniame valgymo rituale.

Tomas Valentinaitis dirba architektūros, dizaino, garso meno ir rašymo srityse. Jo praktika grindžiama visuotinio atšilimo ir visuomenės susvetimėjimo temomis. Tomas dirba „Alt Lab“ nedisciplininių tyrimų laboratorijoje ir bendradarbystės erdvėje, įsikūrusioje kultūros komplekse SODAS 2123. Ten jis eksperimentuoja su spalviniais, struktūriniais ir akustiniais grybienos parametrais, taip pat grybienos kvapu bei garsu. "Alt Lab" erdvėje kartu su kitais mikrobiologais ir menininkais Tomas lavina profesionalius laboratorinius ir meninius įgūdžius. Kol kas jam pavyko sėkmingai sintetinti terpes, klonuoti ir kultivuoti kultūras, atlikti spalvų ir vaizdinių eksperimentų serijas, pakeisti aromatą, sukurti naują gėlių, eterinių augalų ir grybienos medžiagą. Šiuo metu jis kartu su sąveikos dizaino ir garso meno kūrėja Eva Sjuve kuria savo projektą „Funghi Orchestra“. Daugiau informacijos apie Tomą - valentinaitis.lt

- Primink man kodėl niekada nepasakojai kaip jautiesi? Pameni pasiūliau tau naudoti alter ego, kad pagaliau gebėtumei papasakoti savo tikrą istoriją (maniškis ego-ego visuomet sėkmingai slapstėsi po pseudo naratyvu, klaidinančiu ir nepasirenkant galutinio siužeto)
- O šiaip šiame darbe ne visada tavo alter ego dirba?
- Na matai, tu ir vėl slepiesi nuo klausimu po klausimu, ir vėl NIEKADA nepapasakoji savo istorijos
- Man patinka klausytis savo istorijų tavo lūpomis.

Virtuvėse ir lovose (na galbūt dar sapnuose) bėga intymiausias laikas, laikas apie kurį geriau nepasakoti - nekalti šaukšto lyžtelėjimai, nukritusios salotos lapo pakėlimas nuo žemės, laiko patikrinto recepto transformacija, dalinimasis užgaidomis, iki galo dar nepasakotomis istorijomis, kurios lyg tarp kitko, patenkinant fizinį poreikį valgyti ar geisti. Tavo pasakojimas iš čia išeina ir į čia sugrįžta; pasibaigusio galiojimo. Versti laukti, spėlioti kada gi toji kulminacija - tas trumpas patyrimas ir psichogeorafinės erdvės lūžis. Čia vieningai sutariame vengti bet kokio pasikartojimo.

“Dabar ne laikas “aš” skirtoms istorijoms. Ir vis dėl to to žmogaus gyvenimas vyksta arba nenusiseka individualiame “aš”, ir niekur kitur”.*

Chef(or)mance - Agnės Jokšės ir Kamilės Krasauskaitės duetas ieškantis dialogo inadéquations, nepapasakotose istorijose ir sapnų virtuvėse įveiklina savo nesapnines patirtis, kad svetingai priimtų į aptakių ir neapibrėžtų ribų erdvę. Virtuvė - tai ištikimi užkulisiai, Umedėje virsiantys į erdvės ir siužeto išnarą.

/Kiek apskritai Jums reikėtų žinoti ‘virtuvę’?
/Kalbėkimės apie poreikius

Kamilė Krasauskaitė menininkė, pagrindine medija pasitelkianti duonos raugą. Jos praktika vystosi įgydama skirtingus formatus – nuo instaliacijų ir skulptūrų iki leidinių bei socialinių renginių. Menininkė ir raugas paklūsta tiems patiems fermentacijos principams: procesai nepateikia išbaigto artefakto, instaliacija esti dabarties momente, įvykiai plaukia vienas iš kito ir nuolat tampa bei nyksta, taip būdami performatyvūs.

Agnė Jokšė treniravosi gaminti kokteilių kultūros įvėptus papuošimus iš vaisių ir cukrų, ragavo ir vertino gėrimus bei maistą, rekomendavo ir nurinkinėjo lėkštes, ruošė pietus bei vakarienes įvairių sastatų kolektyvams ir bendruomenėms. 2021 metų pavasario gale atrado Kamilę. Suvokia virtuvę kaip portalą kuriame laikas neegzistuoja. Nuo 2012-tų metų ir vis dar studijuoja menus Lietuvoje ir užsienyje. Domisi žmogaus ir maisto santykiu, svetingumo kultūra. Dar ir filmuoja, rašo bei performina.

* Max Frisch "My name be Gantenbein"

Vita Džekčioriūtė-Medeišienė yra jaunesnioji mokslo darbuotoja Sakytinės tautosakos skyriuje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vilniuje. Kartu su kitais instituto mokslininkais ji kuria serijinį fundamentalų paremiologinį leidinį „Lietuvių patarlės ir patarlių frazės“. Pagrindinės jos mokslinių tyrimų temos yra mitinės vaikų baimės, vaikų folkloras, mitinių vaizdinių funkcijos ir apraiškos kultūroje, etnomedicina, patarlių funkcijos kultūroje (ypač situaciniai posakiai), biokultūrinė įvairovė ir jos apraiškos.

Pasak etnomikologijos įkūrėjų Valentinos ir Gordono Wassonų, galima išskirti mikofobines ir mikofilines šalis. Lietuva priklauso mikofilinėms šalims. Šiose šalyse grybai ir grybavimas yra svarbūs tiek ekonominiu, tiek kultūriniu požiūriu.
Paskaitoje daugiausia dėmesio skiriama mitinei grybų sampratai Lietuvos kultūroje, pasitelkiami mitiniai grybų kilmės paaiškinimai, grybų kaip mitinių būtybių suvokimas, jų mitinis lygis ir ritualinių grybavimo aspektų išaiškinimas
. Lietuvoje grybavimas yra ne tik maisto paįvairinimo būdas ar tam tikrų pajamų užsitikrinimas. Tai prasmingas reiškinys, kurį lydi ritualas ir magijos veiksmai ir kuris reprezentuoja tradicinę mitinę lietuvių pasaulėžiūrą.

Jan Georg Glöckner yra menininkas ir tyrėjas, kuris reprezentuos Invisible Friends is a Research group kolektyvą. Jan domisi žmonių įsibrovimų į gyvūniškasias sferas. Savo darbuose jis apjungia įvairias medijas - garso, video kūrinius, skulptūrines instaliacijas, o į pagalba dažnai pasitelkia mikroorganizmus ir bakterijas. Jan šiuo metu studijuoja doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. jan-gloeckner.com

The Research Group Invisible Friends (liet. Nematomų draugų tyrėjų grupė) fokuse yra žmonių ir gyvūnųkolaboracijos. Grupę sudaro menininkai Silke Kleine Kalvelage, Hanes Sturzenegger ir Jan Glöckner, o tarp nežmogiškųjų narių galima paminėti grybus Aspergillus Flavus var. Oryzae, Bacillus subtilis ir Armillaria spp reprezentuojančius nežmogiškąsias sritis bei terpes.
The Research Group Invisible Friends kartu su Jan Georg Glöckner pristatys eksperimentą apie žmogaus ir gyvūno santykius, kurio rezultatus bus galima paragauti. Lankytojai galės patirti globalizuotų tradicijų ir kultūrų įtakas, susijusias su konkrečiomis gyvūnų rūšimis. Menininkai kvies degustuoti Misos, Shoyus, Guk-Ganjang, Amazakes, Natto bei kitus maistus ir kartu permąstyti antropocentristinį aplinkos suvokimą, pažvelgiant už jo ribų.

Kamil Szuszkiewicz yra Varšuvoje gyvenantis muzikantas ir kartais rašytojas, besisemiantis įkvėpimo iš mėgėjiškų įžvalgų į pažintinę kalbotyrą, primatų socialinių struktūrų, įvairių Rytų Europos tradicijų ir post-Toflerio supratimo apie žmogaus civilizaciją. Pirmiausia pats būdamas džiazo muzikantu, jis vis dar išlieka paveiktas džiazo muzikos filosofijos – joje taip pat svarbu būti stipria asmenybe bei jausti gilų tarpusavio ryšį, joje lankstumas yra stiprybė, o skirtingumai – ne priežastis atskyrimui, bet kūrybinė galia.

MUZIKA KLAUSOS NETURINTIEMS ATLIKĖJAMS

Muzikinė dovana – ar apskritai yra toks dalykas? Gal muzikalumas yra tiesiog įkūnytas, priklausantis visiems? O ką jei visa kita yra tiesiog socialinis ar kultūrinis barjeras? Šių dirbtuvių, kurios labai laisvai siejasi su pagrindinėmis legendinių Leonardo Bernsteino paskaitų pavadinimu „Neatsakyti klausimai“ idėjomis, metu bandysime tyrinėti šias temas atlikdami meditatyvų muzikinį kūrinį, parašytą specialiai atlikėjams, kurie suvokia save kaip netalentingus ar muzikiniu požiūriu nejautrius muzikos srityje. Dalyvauti kviečiami jūs visi.

Miglė Markulytė yra menininkė, kurios praktika paremta fenomenologiniais tyrimais, siekiant tirti žmogaus suvokimą. Pabrėždama procesą, ji kuria instaliacijas, objektus ir performansus, kurie, būdami nuo beveik nepastebimų iki radikaliai įkyrių, meta iššūkį žiūrovo pažinimui ir reikalauja pastangų siekiant juos patirti. Markulytės praktikoje žmogaus kūnas tiriamas kaip esybė, neatsiejama nuo jo aplinkos, kaip erdvė be griežtų sienų, sąmonės apraiška. Markulytė neseniai baigė Fotografijos ir medijų meno bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje.

20 minučių trukmės performansas, kurį sudaro judantis kūnas ir analoginė šviesos keitimo į garsą sistema. „Įtampa“ yra kelionė per pasąmonę, kur žmogaus kūnas tampa instrumentu, reaguojančiu ir tuo pačiu keičiančiu savo aplinkos sąlygas. Padėties įtampa sukausto kūną, užpildo erdvę ir keliaudama garso bangomis užkariauja kiekvieną stebėtoją. Tokiu būdu kūrinyje nelieka veiksmo, galinčio vykti „išorėje“, jis ištirpdo sienas ir panardina visus esamus kūnus į susijusią proto būseną. Todėl kyla klausimas, kaip individualaus dėmesio pasikeitimas galėtų pakeisti visą aplinką?

Vitalijus Červiakovas savo studijoje vakarais kartais eksperimentuoja su lauko įrašais, garsais ir muzika.

Šį kartą jis ir jo draugai (Emilia Milieu, Tata Frenkel, Dovydas Bou ir kt.) kviečia jus prisijungti prie šio įsivaizduojamo pasivaikščiojimo.

Svetimas ir pažįstamas, klaikus ir vis dėlto viliojantis – iš uolos formos mes atpažįstame į veidą panašius bruožus, efemerišką žmogaus žvilgsnį nežmogiškame. Peržengdami antžeminės giminystės sluoksnius tarp geologijos, žmogaus ir technologijos, „Anthropṏstones“ siekia sužadinti giminingumą mūsų nežmogiškai aplinkai, tiek per nejaukios savasties suvokimą, tiek per keistą sentimentalų rūpestį labiau-nei-žmogumi.

Mašininio mokymosi video instaliacija naudoja generatyvų varžymosi tinklą (GAN), kad sukurtų skaitmeninius „uolų veidus“ iš daugiau nei tūkstančio rastų ir dokumentuotų uolų duomenų rinkinio. Surinkti akmenys sąlygoja pareidoliją – veido bruožų atpažinimą ne veiduose, tai pasireiškia tiek kaip psichologinis reiškinys žmonėse, tiek kaip mašininio mokymosi tendencija. Jei akmenyje matome panašumą – pažįstamą, tačiau kartu kitokį – ar galime būti paraginti persvarstyti savo tarpusavio santykius su mūsų planeta? Kokį vaidmenį gali atlikti mašininis mokymasis pertvarkant mūsų giminystę su geologija šiame antropoceno amžiuje – žmonių įspaudu į žemę apibrėžtoje eroje?

Rose Leahy ir Gregas Orromas Swanas yra menininkai ir patirčių dizaineriai, praktikuojantys miglotoje meninių tyrimų srityje. Atsispirdami nuo jų persidengiančių interesų ekologijų, dueto kūriniai kalba apie biologinius, geologinius ir technologinius reiškinius. Taikydami sisteminio mąstymo metodą jie tiria jautrius persipynimus tarp žmogiškų ir nežmogiškų būtybių – molekulinius, medžiagų, mašininius. Jie komunikuoja sujauktą, patrauklų, žemišką kompleksiškumą per apčiuopiamą patirtį ir materialius naratyvus. Menininkai yra surengę parodų „MoMA“, Londono dizaino festivalyje, „CPH: DOX“.

"2x23: miestas yra iš lėto šliaužiantis drugys"

1-23 duoklė dronui
2-23 auka triukšmui
Nestabili dviejų dalių nakties kompozicija miesto garsui girdimam ir negirdimam jo virpesiui, jo širdies elektrai.

Asami Kiuchi (JP) sukūrė interaktyvių drabužių liniją, kuri žaismingai tyrinėja tarpasmeninę komunikaciją per žmogaus pojūčių ir technologinių sistemų sąveiką. Ją domina eksperimentavimas su nauja pojūčių dimensija per technologiją kaip išraiškos priemonę ir laviravimas tarp kultūrinio šiurkštumo bei filosofinių asociacijų. http://www.asamikiuchi.com http://www.asamikiuchi.com

So Oishi (JP) yra olandų kilmės elektroninės muzikos kompozitorius, atlikėjas, garso atlikėjas ir programinės įrangos kūrėjas iš Tokijo, Japonijos. Jo, kaip menininko, dėmesys apima algoritminę kompoziciją, daugiakanalę erdvinę muziką, lauko įrašus ir garso instaliacijas su jutikliais. Jis taip pat aktyviai veikia kaip inžinierius ir kuria garso sintezės/kompozicijos programas. http://sooishi.com/

Void Un-reversed

Koncepcija ir dizainas: Asami Kiuchi
Produkcija: Janne van Wezel / Charlotte de Groot (SUMMA koledžas)
Garsas ir sistema: So Oishi

Kas yra „aš“?
„Void Un-reversed“ yra šiam klausimui skirtas įvairių medijų performansas.
Mūsų hipotezė yra ta, kad „aš“ egzistuoja už mūsų kūno ribų, nors daugelis žmonių yra linkę manyti, kad „aš“ yra uždarytas kūne. „Savęs“ samprata gali būti persvarstyta komunikuojant su „erdve“, kuri yra „kūnui“ priešinga sąvoka, patiriant dualistinių kontekstų susikirtimą – „virtualių“ ir „realių“, per akustinius ir elektroninius garsus.

Šį kūrinį sudaro atlikėjas (šokėjas), garsas, drabužis ir jutikliai. Atlikėjas nešioja kelis belaidžius jutiklius su akselerometru, o jutiklių sistema atlikėjo judesius paverčia garsu. Be to, kūno judesiai per transformuojamą drabužį paverčiami erdviniais judesiais.

Denisas Kolomyckis mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, baleto skyriuje. Baigęs mokyklą, jaunasis menininkas nuolatos tobulinasi skirtinguose meistriškumo kursuose ir aktyviai dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime, reprezentuoja tarpdisciplininį meną užsienyje. Per pastaruosius metus Denisas rengė fotografijų parodas, spektaklius, tapybos darbus ir instaliacijas, susijusias su žmogaus teisių tematikomis.

Jo meno kūriniai buvo eksponuojami Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, „Serpentine gallery“ (Londone), „Microscope gallery“ (Niujorke) ir kitur. Jo projekto „Ona, Ona pakelk sijoną“ darbai taip pat pristatyti „The Guardian“ ir kitose periodinės kultūrinės žiniasklaidos kanaluose. Kelerius metus jaunasis menininkas dirbo su legendiniu nepriklausomo kino kūrėju, VDA garbės daktaru Jonu Meku Niujorke. 2020 m. pabaigoje skulptūros studijų 4-akursis apdovanotas LR Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija bei M. K. Čiurlionio premija. Denisas jau užsitarnavo vieno iš geriausiai žinomų lietuvių performanso meno atlikėjų vardą.

Mūsų užburianti Žemė pernelyg dažnai tampa nesvetinga translyčiams. Norėdami išgyventi, mes ksenomogrifikuojame save naudodamiesi socialinėmis ir biologinėmis technologijomis, keisdami savo paviršius, vidaus organus, molekulines pusiausvyras. Nė vienas iš mūsų nėra buvęs kosmose, nepaisant to jog turime somatinių žinių apie gilias kūniškas transformacijas, reikiamas patirtis nežemiškose aplinkose.

TX-1 paleidžia į kosmosą mano pakaitinių hormoninių vaistų daleles, taip pažymint pirmąjį žinomą atvejį, kai translyčių patirčių elementai skrieja orbitoje aplink Žemę. TX-1 sudarytas iš mano spironolaktono tablečių fragmentų, dalelės mano estradiolo pleistro ir miniatiūrinės popierinės rankų darbo skulptūros, patalpintos ten kaip gestas nesančioms-jau-esančioms kosmoso kseno-dalelėms. Simbolinis išėjimas į aukštai virš mūsų esančią orbitą ir galimas TX-1 sugrįžimas į Žemę taip pat yra atsparumo, tvarumo, sugrįžimo klestėti iš naujo ženklas.

Dr. Adriana Knouf (she/her/hers, sie/hir/hirs) dirba ksenologe, menininke-mokslininke-rašytoja-dizainere-inžiniere. Ją domina tokios temos kaip bio ir kosmoso menas, palydovai, radijo perdavimas, susitikimai su nežemiškomis būtybėmis, bepiločių orlaivių skrydžiai, queer ir trans ateitys, mašinų mokymasis, balsas ir popieriaus gamyba. Ji įkūrė tranxxeno lab – nomadišką meninio tyrimo laboratoriją kuri skatina trans ir kseno kūnų sąsajas. Adriana taip pat yra asistuojanti profesorė meno ir dizaino studijose Šiaurės rytų universitete, Bostone, JAV.

Dr. Lina Michelkevičė yra menotyrininkė su filologės ir semiotikės praeitimi. Nuo 2014 m. dirba Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institute. 2005–2009 m. buvo medijų ir aktualiosios kultūros žurnalo Balsas.cc bendradarbė. Domisi kultūrinio ir socialinio dalyvavimo apraiškomis, aktyvizmo praktikomis, pedagoginiais įrankiais mene, naujomis meno, komunikacijos ir tyrimų formomis.

Paskaitoje pristatoma neseniai pasirodžiusi jos knyga „Būti dalimi. Dalyvavimo ir bendradarbiavimo praktikos Lietuvos šiuolaikiniame mene“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2021). Knygos idėja gimė stebint, kaip žmonių santykiai virsta noriai minkomu moliu Lietuvos meno scenoje. XXI a. pirmas dešimtmetis: ŠMC TV laidos naktiniame eteryje žongliruoja bendradarbiavimo pažadu; „Pro-testo laboratorijoje“ prie „Lietuvos“ kino teatro buriasi menininkai ir aktyvistai; kolektyvinis laisvalaikis verda improvizuotuose „Flash baruose“; Alytaus meno streiko bienalės meną iškeičia į antikapitalistines monstracijas, trišalį futbolą, vyno degustacijas ir kitas profesionalizmą boikotuojančias veiklas...

Dalyvaujamieji projektai labai nutolsta nuo vizualiojo meno ar juolab dailės įprasto apibrėžimo – ir vis dėlto puikiai jaučiasi ir meno institucijoje, ir socialinėje sferoje. Knygoje apnuoginamas šis dvigubas dalyvavimo praktikų gyvenimas: narstomi meno istorikų ir praktikų disputai, analizuojama, kuo skiriasi bendražygiai, bendrininkai ir bendrautojai ir kas sieja dalyvaujamąjį meną bei postfordistinę produkciją, svarstoma, kodėl šiuolaikiniam menininkui tokia svarbi kalba ir kaip gandai gali būti dokumentacijos forma.

Neapčiuopiamas, nematomas ir labai individualus žmogaus instrumentas – balsas – atranda saugią ir palankią terpę suklestėti menininkių kuriamame objektų ir simbolių pasaulyje. Jame gimsta subtilios verbalinės ir instrumentinės išraiškų metamorfozės, ritmai ir vibracijos, kurie, persipinantys su vaizdine medžiaga, kuria realaus pasaulio paralelę. Muzika, pratęsiama vaizdais įgauna materialų pavidalą. Jis ir veda, ir klaidina. Kūno pratęsimas balsu kuria įtampas garso įkūnijimo procesuose.

Ieva Tarejeva (1988 m.) studijavo Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos katedroje. Studijų laikotarpiu menininkė plėtojo tapybines strategijas, kuriose aktualizavo kūniškumo ir abjektiškumo temas, tyrinėjo kūno ir medžiagų estetiką, deformuotose drobėse įkalindama amorfiškus judesyje užfiksuotus padarus. Tįstančios ir grožio standartų išlepintai akiai nemalonios substancijos, gumbuotos drobės ir jose sustingusios belytės figūros siekė išplėsti ne tik mentalines struktūras ir įsitvirtinusias socialines normas, bet ir kvestionuoti pačios tapybos medijos ribas. Kitas svarbus autorės kūrybos aspektas – performatyvios praktikos. Pasirodymuose pasitelkiami materialūs elementai, kostiumai, tekstas ir garso įrašai. Menininkė dirba su kūnu, apnuogina neišvengiamo mirtingumo problemos keliamas egzistencines dilemas bei jas lydinčias psichologines būsenas. Ievos Tarejevos požiūriui į performatyvumą nemažai įtakos turėjo ir japonų „Butoh“ judesio meno ir Noguchi Taiso praktikos, kurių menininkė mokėsi pas Imre Thornmann, Sakurako San, Yumiko Yoshioka.
Kūrėja išorėje ieško prieštaravimo įtampų – šios prabyla objektais, gamtoje ir žmogaus aplinkoje aptiktais artefaktais, jų kompozicijomis ir instaliacijomis. Jos ekspozicijose simbiozė tarp kadaise gyvų ir jau nebegyvų daiktų, natūralių ir nenatūralių medžiagų, idėjų ir sąvokų žaidžia tarytum XXI a. keistenybių kabinete. Šiame santykyje atsiskleidžia absurdiškumas, ironija, makabriškas žaismas ir intymus autorės santykis su supančia aplinka.

Jūra Elena Šedytė (g. 1995) save sieja su kūrybine, atlikimo ir improvizacine veikla. Jos domėjimasis balso bei elektronikos tarpusavio ryšiais, elektroakustinio garso skambesio transformacijomis su įvairaus pobūdžio vizualizacijomis, neretai paliečia žmogaus psichologijos, socialinio elgesio, savirefleksijos temas. Pasirodymuose neapsiriboja vien koncentracija į atlikimą, kartu pasitelkia teatro ir judesio elementus, taip jungdama patyrimą vaizde ir garse. Taip pat aktyviai bendradarbiauja su kitų meno sričių kūrėjais: teatro ir kino režisieriais, vizualaus meno kūrėjais, šokėjais. Studijavo Kopenhagos Ritminės muzikos konservatorijoje, Vienos muzikos ir atlikimo meno universitete bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

"Slaptoji kerpių knyga" (autorius: Kristupas Sabolius, iliustracijos: Aistė Ambrazevičiūtė, dizainas: Goda Budvytytė) ir "Miškas ir mažas" (autorė: Monika Kalinauskaitė, iliustracijos: Kornelija Žalpytė, dizainas: Goda Budvytytė), tai vaikiškos knygelės išleistos Neringos miško architektūros projekto (Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija) incijuotoje leidykloje Kirvarpa. Įsigyti šviežiai atspausdintų knygelių bei susipažinti su autoriais ir leidėjais bus galima SODAS 2123 pievelėje šeštadienį, birželio 19 d. 12.00-15.00 val.

Vera van de Seyp yra grafinė dizainerė ir kūrybiška koduotoja. Ji domisi dirbtiniu intelektu, kalba ir chaoso sistemų paieška. Vera yra įsikūrusi Amsterdame, dirba kaip menininkė ir dizainerė, taip pat moko ArtEZ, Arnhem ir Karališkojoje Hagos meno akademijoje, rengia kūrybines dirbtuvės įvairiose šalyse.

Parodoje pristatomi naujausi VDA fotografijos, animacijos ir medijos meno katedros antro bei trečio kurso studentų darbai.

Dalyviai:
Ieva Akelaitytė, Gytis Baranauskas, Žilvinas Baranauskas, Evelina Bernatonytė, Bernadeta Brazdžionytė, Žygimantas Bėrontas, Pijus Chraptavičius, Emilija Dirsytė, Greta Galiauskaitė, Liucija Teodora Mikučionytė, Akvilė Murauskaitė, Dagnė Petkevičiūtė, Ainė Petkūnaitė, Eva Rodz, Vilija Simutytė, Jokūbas Vaicekauskas.

Pasitelkdami platų technikų bei technologijų spektrą: video, 2D bei 3D animaciją, fotogrametriją, dirbtinį intelektą, garsą ir kt. jaunieji menininkai eksperimentuoja ir tyrinėja save, juos supančią aplinką, reaguoja į šiandienos aktualijas ar tiesiog lieja mintis ir leidžia joms būti, o žiūrovui - patirti.